versčiūkas

versčiū̃kas, -ė smob. (2) I, Jn(Kv), K.Būg, Š, A.Sal, NdŽ, Žv, Als kas kitaip kalba, verčia kalbą; kitos tarmės žmogus: Kurs kalbą verčia, nekalba tikrai lietuviškai, tas versčiū̃kas, t. y. verstai kalba J. Šačių policistai visi versčiūkai gudžiūkai, ne žemaičiai Šts. Iš kažin kur toki versčiū̃kė atsiplovė Slnt. Ans toks versčiū̃kas, kaži kaip kiteip leišiuo[ja] End.